Kraunama
Pereiti prie turinio

Geležinkelių muziejaus (Vilniuje) istorija

Lietuvos geležinkelių istorija

Lietuvos geležinkeliai: iš carinės Rusijos provincijos į Europos transporto rinką

Geografinė padėtis nulėmė: Lietuva – tranzito kraštas, nors ir nedidelė, bet reikšminga atkarpa Rytų – Vakarų linijoje. Tai patvirtina ir ilgesnė nei 150 metų Lietuvos geležinkelių istorija, gana tiksliai atkartojusi XIX ir XX amžiaus Lietuvos istorinius, ekonominius, politinius įvykius. Karai bei revoliucijos, derinę visos mūsų šalies raidą prie stiprių Rytų ir Vakarų valstybių poreikių, persiuvinėjo ir Lietuvos geležinkelių vėžės plotį pagal Rusijos ar Vakarų Europos reikalavimus. 

Pirmųjų geležinkelių tiesimas

1851 m. carinės Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio tiesimo. Lietuvos teritorijoje šio geležinkelio Daugpilis-Vilnius–Gardinas statybos darbai  (su atšaka Lentvaris-Kaunas–Kybartai (Virbalis) pradėti 1859 metų pavasarį. Prie Vilniaus, 18 varstų kelio atkarpoje, buvo atlikti pirmieji bandomieji darbai. Pirmasis traukinys iš Daugpilio pusės į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 4-tą dieną. Viešojo eismo tuomet nebuvo, nes jam trukdė nebaigti darbai, ypač per Dauguvą statomas tiltas. Viešasis eismas buvo atidarytas kelyje Kaunas- Kybartai (Virbalis) 1861 m. balandžio 11 d. Traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį atidarytas 1862 m. kovo 15 d., o reguliarus eismas į Varšuvą - 1862 m. gruodžio 15 d.  

Virbalio stotis XX a. pradžioje.

Tiesiant pirmąjį geležinkelį Lietuvoje, buvo pastatyta daug inžinierinių statinių. Stambiausi ir svarbiausi iš jų buvo: Kauno ir Panerių tuneliai (pastatyti 1861 metų rudenį), tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį bei Nemuno upę Kaune. Šioje linijoje buvo pastatytos pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys (21 stotis): aukščiausios klasės Lentvario ir Virbalio, pirmos klasės - Vilniaus ir Kauno, antros klasės – Švenčionėlių bei trečios ir ketvirtos klasės stotys (trečios klasės - Dūkšto, Kazlų Rūdos, Varėnos ir Žaslių, ketvirtos klasės - Bezdonių, Ignalinos, Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, , Vievio ir Vilkaviškio).  

XIX-ame amžiuje Lietuvos teritorijoje buvo pastatytos strategiškai svarbios geležinkelio linijos - Liepoja-Kaišiadorys(1868-1871), Lentvaris – Romnai (1871-1874m.), Vėliau - 1877 m. - susijungė į vieną geležinkelį Liepoja-Romnai (dabar didžioji IX B koridoriaus dalis) 1873 m. Prie Liepojos geležinkelio prijungta pastatyta geležinkelio atšaka Radviliškis-Daugpilis. Klaipėdos uostas, priklausęs įtemptuose santykiuose su carine Rusija buvusiai Prūsijai, liko nuošalyje. Prūsija, turėdama interesų Rusijos imperijos Vakarų gubernijose, stengėsi ne tik nutiesti Klaipėdos krašte geležinkelius (Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Klaipėdos krašte buvo 135 km valstybinių bei 120 km privačių 1000 mm siaurųjų geležinkelių), bet ir sujungti juos su Rusijos pusėje buvusiais geležinkeliais. Carinė Rusija sutikimo nedavė. XIX-ojo amžiaus pabaigoje viešasis eismas atidarytas 96,4 km Jelgavos – Mažeikių kelyje bei, atsižvelgiant į carinės Rusijos kariškių poreikius, nutiestas Polesės (kartais dar vadinamas Pagirio) geležinkelis. Dabartinės Lietuvos teritorijoje Polesės geležinkelio išliko tik 50 km ruožo atkarpa nuo Vilniaus per Jašiūnus, Šalčininkus iki Valstybės sienos ir dideli Polesės geležinkelio direkcijos rūmai Vilniuje, Mindaugo g.12/14 (dabar AB "Lietuvos geležinkeliai" administracijos pastatas). 

Polesės geležinkelio valdybos rūmai Vilniuje 20 a. pradžioje

Carinės Rusijos platieji geležinkeliai darė stiprią įtaką Lietuvos ir kitų šalių, per kurias jie buvo nutiesti, ekonominiam gyvenimui, tačiau plačiojo geležinkelio statyba brangiai kainavo. Ieškant pigesnių būdų 1895-1899 m. buvo pradėti tiesti 750 mm vėžės geležinkeliai. Vienas ilgiausių šios vėžės geležinkelių, sujungęs Panevėžį, Anykščius, Uteną, Švenčionėlius, Pastovį, gavo Švenčionių (dar kitaip Švenčionėlių ar Panevėžio siauruko) vardą, ir buvo nutiestas Lietuvos-Baltarusijos pasienyje. 

Pačioje amžiaus pabaigoje (1893-1899 metais) pradėjo kursuoti traukiniai Varėnos-Alytaus-Šeštokų-Suvalkų-Gardino ruožu. 1898 metais Šeštokuose pastatyta geležinkelio stotis. 

Kaizerinės okupacijos metai

Radviliškio stotis I pasaulinio karo metais   

Lietuvą užėmusiai kaizerinei kariuomenei geležinkeliai buvo svarbiausias maisto ir amunicijos tiekėjas. Todėl karinė vadovybė ėmė skubiai tvarkyti geležinkelius, perkalti plačiąją rusiškąją vėžę į 1435 mm pločio vėžę, kuri buvo standartinė geležinkelio vėžė Europoje. Karo reikmėms vokiečiai nutiesė 74 km Bajorų–Priekulės, 124,4 km Lauksargių–Šilėnų, 92 km Šiaulių–Joniškio–Jelgavos kelius, Pabradės – Lentupio atkarpą, 25 km dvikeliu sujungė Palemoną su Gaižiūnais. 

Fronto reikalams kaizerinė Vokietija nutiesė Lietuvoje nemažai ir 600 mm vėžės pločio geležinkelių: Gubernija – Pasvalys, Petrašiūnai – Linkuva, Joniškis – Žeimelis, Jonava – Ukmergė, Kazlų Rūda – Pavilkija, Skapiškis – Suvainiškis, Juodbrasta – Eglainė, Rokiškis – Aknistė, Altoniškiai – Rumkiai, Aleksotas – Aukštoji Panemunė. 

Kaizerinės Vokietijos metais tiesiant, tvarkant mūsų šalies teritorijoje esančius geležinkelius dirbo apie 21 tūkstantį žmonių. 

Nepriklausomos Lietuvos geležinkeliai, jų veikla iki 1940 m.

Šarvuoti traukiniai „Algirdas ir Kęstutis“ 1921 m. 

1918 m. vasario16 d.Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės aktą. 1918 m. lapkričio 5 d. buvo suformuota pirmoji A. Voldemaro vadovaujama Lietuvos Vyriausybė, kuri organizavo valdžios įstaigų, kariuomenės, milicijos, savivaldybių kūrimą. 

1919 m. liepos 4 d. Lietuvos Vyriausybė, dirbusi Kaune, pasirašė sutartį su Vokietija dėl geležinkelių tinklo perdavimo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai. Vadovaujantis šia sutartimi buvo perduoti ne tik geležinkelio ruožai, bet ir už nustatytą mokestį nuomojami garvežiai, keleivių, bagažo, prekiniai, atvirieji vagonai ir kt. Jau 1919-ųjų pavasarį prasidėjo traukinių eismas siauruoju geležinkeliu Kaune tarp senamiesčio ir Panemunės, o 1919-ųjų liepos 6 d. buvo paleistas pirmas traukinys plačiuoju geležinkeliu iš Kaišiadorių į Radviliškį. 

Po karo Lietuvos geležinkeliai buvo nualinti, be to, dalis jų nutiesta pagal supaprastintus karinio laikotarpio reikalavimus, nesaugūs. Vokiečiai, dar iki geležinkelio perdavimo pradžios, nusiaubė Kauno geležinkelio didžiąsias dirbtuves, o po 1919 m. lapkričio bermontininkų siautėjimo Lietuvoje, atgautieji iš Vokietijos geležinkelio ruožai atrodė apverktinai: telegrafo linijos sutraukytos, telefono ir telegrafo aparatai išgrobstyti, stočių inventorius nusiaubtas. Lietuvos geležinkeliams tuomet priklausė 943 km kelių, o riedmenų ūkį sudarė iš vokiečių išnuomuoti 6 garvežiai, 15 keleivinių ir 57 prekiniai vagonai.  Pirmaisiais pokario metais Lietuvos geležinkelininkai turėjo pertvarkyti kelius, sujungti juos į bendrą tinklą ir tik po to galvoti apie geležinkelio tobulinimą. Jau nuo 1919 m. rudens buvo sukurta geležinkelių valdymo sistema. Geležinkelių valdyboje buvo sudaryta Geležinkelių taryba, kuriai pirmininkavo geležinkelio direktorius. Lietuvos geležinkeliai tapo aktyviu Tarptautinės geležinkelių sąjungos (UIC) nariu. 

1923 m. Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą, Klaipėdos uostas tapo Lietuvos geležinkelių sistemos dalimi, buvo sukurta pagrindinė tranzito arterija, šiuo metu vadinama Kretos IXB tarptautiniu koridoriumi.1926 m pavasarį buvo nutiestas Kužių-Telšių geležinkelio ruožas, o 1932 m. rudenį Telšių-Kretingos geležinkelis. Ši linija padėjo išplėsti eksportą ir pagerino šiaurės vakarų Lietuvos ekonominės raidos sąlygas. Siekiant prie Lietuvos geležinkelių tinklo prijungti atskirą Šeštokų-Alytaus ruožą 1924 m. buvo nutiesta Kazlų Rūdos geležinkelio linija. 

Tarpukariu buvo pertvarkyta eilė stočių (Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Radviliškio, Pagėgių, Kaišiadorių, Obelių ir kt.), suremontuoti  44 carinio laikotarpio keleivių pastatai, statyta 30 naujų keleivių namų. Iš jų suprojektuoti žymaus architekto E. Fryko ir pastatyti Marijampolės, Vilkaviškio,  Kretingos, Tauragės ir Rokiškio keleivių rūmai. 1930 m. pertvarkyti Kauno stoties keleivių rūmai, įrengtos dengtos platformos ir tunelis praėjimui po keliais.  

                                   

Marijampolės stotis, XX a.4 dešimtmetis                                   Vilkaviškio stotis, XX a.4 dešimtmetis

1939 m. liepos 4 d. Lietuvos geležinkelių valdybai priklausė 1085 km (1435 mm pločio) pagrindinių (svarbių) kelių, ir 882 km kitokių atsarginių (stočių, šakų  ir t.t.) 

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos atstatytas, valstybės pasididžiavimu tapęs geležinkelis buvo vertinamas kaip modernus ir patikimas. 

Vilniaus kraštas, likęs Lenkijos valdžioje, neteko ekonominės reikšmės, prilygo atokios ir neturtingos periferijos padėčiai, o tai ypač palietė to krašto geležinkelius. 

Antrojo pasaulinio karo išvakarės ir hitlerinės Vokietijos okupacijos metai

1940-08-03 Lietuvą inkorporavus į Tarybų Sąjungą, TSRS susisiekimo kelių liaudies komisaras pasirašė įsakymą “Apie Lietuvos geležinkelių organizavimą", kuriuo skelbė "Lietuvos geležinkelius kaip sudėtinę TSRS geležinkelių tinklo dalį". Geležinkelio darbas buvo pertvarkomas pagal TSRS galiojusią tvarką, o Pabaltijo šalių geležinkelio vadovams buvo pranešta, kad visos ankstesnės su užsienio šalimis pasirašytos sutartys netenka galios nuo "įstojimo" į TSRS dienos. 

Prasidėjus karui, TSRS valdžios sprendimu, dalis Lietuvos geležinkelių garvežių ir vagonų buvo išvaryti į Rytus, o visų hitlerinės Vokietijos okupuotų ir įjungtų į Ostlandą (Lietuva buvo viena iš Ostlando generalinių sričių) teritorijų geležinkelių valdymas buvo koncentruotas karinės geležinkelių administracijos centro, veikusio Rygoje, rankose. Vokiečių okupacinė valdžia siekė, kad Lietuvos geležinkelio specialistai aktyviai dirbtų karo fronto reikalams. Trūkstant darbuotojų Rusijos bei Baltarusijos geležinkelių stotyse, Lietuvos geležinkelininkai buvo siunčiami į ilgalaikes komandiruotes, už kurių vengimą, atsisakymą grėsė susidorojimai. 1942 m. buvo komandiruota daugiau kaip 2000 Lietuvos geležinkelininkų. Jie dirbo Pskove, Velikije Lukuose, Minske, Maladečinoje, Dno, Rygoje, Jelgavoje ir kitur. 

Pokario atstatymo darbai. Lietuvos geležinkeliai tarybiniais metais

Antrasis pasaulinis karas, pokario suirutė suniokojo geležinkelio ūkį, skaudžiai palietė geležinkelyje dirbusių žmonių likimus. 

Jau traukiantis hitlerinės Vokietijos kariuomenei, prie pat fronto dirbusios karinės atstatymo darbų valdybos geležinkelininkai atstatinėjo kelius, perkalinėjo bėgius į Rusijos geležinkelio vėžę, statė laikinus medinius tiltus bei vandens pralaidas. 

Karo nusiaubtą geležinkelį paveldėjo TSRS valdžios suformuota pokario Geležinkelių valdyba. 

Sudėtingas tuomet buvo Lietuvos geležinkelių ūkis: Vilniaus ir Klaipėdos eismo apygardos eksploatavo rusiškos vėžės kelius, Šiaulių eismo apygarda dirbo 1524 mm, 1435 mm, 600 mm vėžės keliuose, Panevėžio apygarda turėjo tik 750 mm vėžės kelius. 

1946 m. Lietuvos geležinkelių valdybai priklausė 2091,8 km kelių, tarp jų 536,6 km dviejų vėžių geležinkelio. 

1944–1945 m. laikotarpiu didžioji dalis karo suniokoto Lietuvos geležinkelio buvo atstatyta. Skubių darbų nebelikus, buvo tvarkomi stočių keleivių namai, kiti objektai. 

Nuo 1953 m. iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos geležinkeliai, kaip ir Latvijos, Estijos buvo valdomi Baltijos (vėliau - Pabaltijo) geležinkelio valdybos, įsikūrusios Rygoje. Tik 1956-1963 m. laikotarpiu, supratus neigiamas mechaninio Baltijos šalių geležinkelių sujungimo pasekmes, buvo atkurti atskiras valdymo struktūras turėję Lietuvos, Latvijos, Estijos geležinkeliai. 

Baigiamieji derinimo darbai kontaktinio tinklo linijos Vilnius-Paneriai tarpstotėje 1975 12 16

Tarybiniu laikotarpiu geležinkelis Lietuvoje sprendė visos TSRS globalius uždavinius. Vienas reikšmingiausių to meto darbų vystant Lietuvos geležinkelius buvo Naujosios Vilnios – Kauno bei Lentvario–Trakų kelio elektrifikavimas. 1975-12-29 pajudėjo pirmasis elektrinis traukinys iš Vilniaus į Kauną, o nuo 1976-01-20 pradėtas ir nuolatinis jų eismas. 

Kitas nemažas jungtinio Pabaltijo geležinkelio nuopelnas – 1979 m. pasibaigęs garvežių pakeitimas šilumvežiais. Be to, Pabaltijo geležinkelyje neliko eismo reguliavimo krivūle, buvo pereita prie pusiau automatinės blokuotės, pakeista nemažai bėgių, linijose kloti 50 – 65 kg/m bėgiai. 

Tačiau, kaip ir visame socialistiniame liaudies ūkyje, taip ir geležinkeliuose, nepaisant raportų apie pasiekimus, gyvenimas lėtai judėjo į priekį: nebaigtas reikšmingas Švenčionėlių – Panevėžio kelio praplatinimo projektas, visiškai užmiršti dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pradėti Kazlų Rūdos – Šakių–Jurbarko kelio sujungimo su Pagėgių–Viduklės linija darbai ir kt. Nors krovinių srautai per Lietuvą, ypač pastačius Klaipėda–Mukranas perkėlą, augo, mūsų šalies geležinkeliai, valdomi iš Rygos, ne visada sulaukdavo adekvačių investicijų intensyviai eksploatuojamiems keliams. Dėl šios priežasties, 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Vyriausybei nutarus įsteigti geležinkelių valdybą, Lietuvos geležinkelių infrastruktūros ir riedmenų būklė buvo gerokai prastesnė nei kaimyninės Latvijos.  

  1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę

TSRS susisiekimo ministerija 1991 m. gruodžio 28 d. pasirašė nurodymą dėl TSRS susisiekimo ministerijos Pabaltijo geležinkelio likvidavimo nuo 1992 m. sausio 1 d. Lietuvos geležinkeliai tapo valstybine įmone ir ėmė tvarkytis  savarankiškai,  atkūrė santykius su tarptautinėmis geležinkelių organizacijomis. 1992 metų birželio mėnesį Lietuvos geležinkeliai įstojo į Tarptautinę geležinkelių bendradarbiavimo organizaciją (OSŽD) bei atkūrė savo narystę Tarptautinėje geležinkelių sąjungoje (UIC). 1995 metų spalio mėnesį Lietuva atnaujino narystę Tarptautinėje susisiekimo geležinkeliais bendrijoje (OTIF).      

1995 metų liepos 18 dieną valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ reorganizuota į Specialios Paskirties Akcinę Bendrovę (SPAB LG).   2001 metų birželio 29 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje įregistruoti nauji LG įstatai. SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ perregistruota į akcinę bendrovę. Bendrovės pavadinimas trumpinamas: AB „Lietuvos geležinkeliai“.  

2004 m. gegužės 1 d. atvertas dar vienas ypač svarbus ir reikšmingas Lietuvos geležinkeliams istorijos puslapis – Lietuva, įsiliejo į stiprių ir ekonomiškai išsivysčiusių Europos valstybių sąjungą, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ gavo galimybę prisijungti prie bendros vakarų šalių geležinkelių transporto rinkos, modernizuoti savo ūkį pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis ir priėmė iššūkius susijusius su geležinkelių transporto rinkos liberalizavimu, geležinkelių tinklų techninių suderinamumu ir kt. Lietuvos geležinkelių integravimo į Europos transporto sistemą procesas turi nemažą reikšmę šalies ūkio raidai, nes geležinkelio transportas yra viena iš pagrindinių arterijų, padedančių įgyvendinti ES principus dėl laisvo prekių ir žmonių judėjimo. 

Geležinkelių muziejaus bendruomenė